Psichoterapija

Psichoterapija yra gydymo būdas, kurio metu kaip pagrindinė gydymo priemonė naudojamas bendravimas tarp paciento ir psichoterapeuto. Tai specifinis santykis, kuriam psichoterapeutas, remdamasis savo profesiniu pasiruošimu, vadovauja taip, kad padėtų pacientui sveikti.

Daugelio psichikos ir elgesio sutrikimų atsiradimui bei žmogaus charakterio formavimuisi turi įtakos bendravimo įgūdžiai išmokti anksti vaikystėje. Tuomet ir tose aplinkybėse tai buvo optimalus prisitaikymas prie sąlygų. Problemos kyla, kai keičiasi gyvenimo aplinkybės: vaikai užauga, tėvai pasensta, tenka bendrauti su daugybe žmonių, turinčių visai kitokius bendravimo įpročius arba tenka susidurti su stresinėmis situacijomis, kurių niekada anksčiau neteko patirti. Anksčiau išmokti bendravimo įgūdžiai gali pasirodyti neefektyvūs ir vietoj to, kad padėtų pasiekti norimo tikslo, sukelia visai priešingas reakcijas. Žmogus patiria frustraciją, kurią lydi nerimas, depresija, pyktis ir agresyvumas, įvairios fobijos, valgymo, miego sutrikimai, nuolatinė vidinė įtampa arba konfliktai su aplinka ir artimais žmonėmis.

Tiems, kurie nelinkę suprasti ir kalbėti apie jausmus arba tiesiog „nežino", ką tai reiškia, psichologinis stresas gali sukelti psichosomatinus susirgimus: hipertoninę ligą, metabolinį sindromą, vedantį prie kraujagyslių aterosklerozės ir kitų pasekmių, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligę, dirgliosios žarnos sindromą, įvairias odos reakcijas.

Psichoterapijos tikslas padėti suprasti jausmų suvokimo bei reiškimo, mąstymo ir elgesio būdus, kurie esamoje situacijoje tapo nenaudingi ir sukelia liguistus simptomus, bendrą diskomfortą, blogina gyvenimo kokybę, gadina tarpasmeninius santykius. Neužtenka suprasti, bet dažnai reikia keisti savo nuostatas, įsitikinimus ir elgesio įpročius. Tam reikia skirti pakankamai laiko. Todėl psichoterapija skirstoma į trumpalaikę (iki 20 savaičių), vidutinės trukmės (1-2 metai) ir ilgalaikę (daugiau negu du metai).

Yra įvairios psichoterapijos mokyklos, kurios naudoja skirtingus darbo metodus ir nėra pagrįstų įrodymų, kad viena kuri nors psichoterapijos rūšis būtų efektyvesnė už kitas. Nepriklausomai nuo to, koks psichoterapijos metodas yra naudojamas, tam, kad jis būtų sėkmingas reikalingos tam tikros bendros būtinos sąlygos:

Psichoterapeutas laikosi bendrų psichoterapijos etikos normų iš kurių svarbiausios: profesinis pasirengimas, konfidencialumas, neturėjimas su klientu jokių kitokių santykių psichoterapijos metu ir po psichoterapijos pabaigos;

Aiškiai aptarta sutartis tarp psichoterapeuto ir kliento, kurioje numatyta psichoterapijos vieta, laikas, dažnumas, mokestis;

Psichoterapija vyksta reguliariai iš anksto numatytą ir sutartą laiką;

Aptartas ir aiškiai sutartas susitikimų praleidimo bei psichoterapijos pabaigos sąlygos. Dažniausiai psichoterapijoje klientai moka už praleistus susitikimus;

Psichoterapeutas su klientais iš anksto aptaria petraukas psichoterapijoje, pvz. atostogų ar išvykų metu;Psichoterapijos pabaiga numatoma iš anksto arba bent prieš kelias savaites.

Indviduali psichoterapija

Individualioje psichoterapijoje psichoterapeutas dirba su vienu pacientu, užtikrina artimesnį paciento ir terapeuto ryšį, daugiau dėmesio ir laiko skiria paciento problemoms.
Individuali psichoterapija rekomenduojama po vienos ar kelių konsultacijų su psichoterapeutu, kurių metu nustatomos problemos ir sudaromas tolimesnis planas. Psichoterapeutas su klientu aptaria psichoterapijos sąlygas: laiką, dažnumą, kainą, sąlygas, kaip pranešti apie pasikeitimus, atostogas ar ketinimą nutraukti bei užbaigti psichoterapiją. Šių susitikimų metu nebijokite užduoti visus jums rūpimus klausimus ir išsakyti visas abejones.
Aptarus sąlygas, pradedama psichoterapija - tai reguliarūs susitikimai su psichoterapeutu (psichologu ar psichiatru) vieną arba du kartus per savaitę.
Individualios psichoterapijos metu psichoterapeutas yra aktyvus klausytojas ir rekomenduoja klientui sakyti viską, kas ateina į galvą. Psichoterapija būna efektyvesnė, jei susitikimai vyksta kiekvieną savaitę tuo pačiu laiku. Pacientas turėtų įsipareigoti lankyti visus paskirtus susitikimus.

Psichoterapijos trukmė: trumpalaikė (4-5 mėn.); vidutinė (6-12 mėn.); ilgalaikė (ilgiau nei vieni metai).

Grupinė psichoterapija

Grupinę psichoterapiją paskiria psichoterapeutas po individualios konsultacijos. Ji efektyvi gydant nerimą, neurotinius sutrikimus, depresiją. Taip pat siekiant koreguoti charakterio savybes, kurios sunkina gyvenimą, trukdo bendravimui ar darbui.
Grupinės psichoterapijos metu šešių – aštuonių žmonių grupė kartu su grupės terapeutu susitinka vieną kartą per savaitę 1,5 valandos. Grupėje žmonės kalba apie save, reaguoja į kitų pasakojimus ir turi galimybę geriau pažinti save ir išmokti sveikesnio elgesio būdų, padedant grupės terapeutui.

VšĮ "Psichoterapijos studijoje" ilgalaikes grupes veda:

Laima Ruibytė: grupės vyksta kiekvieną pirmadienį nuo 18 val. iki 19.30 val. 

Jūratė Lažinskienė : grupės vyksta kiekvieną antradinį nuo 17 val.iki 18.30 val.

Vilija Kučinskienė : grupės vyksta kiekvieną trečiadienį nuo 18 val. iki 19.30 val.

Grupės terapeutas iš anksto planuoja ir aptaria atostogas su grupe, kurių metu mokėti nereikia. Jeigu lankote grupinę terapiją, rekomenduojama savo atostogas planuoti atsižvelgiant į grupės atostogas.

Kad grupinė terapija būtų efektyvi, labai svarbu lankyti visus grupės užsiėmimus. Kadangi grupės nariai specifiniais santykiais susiję tarpusavyje ir grupė kaip visuma gyvena savitą gyvenimą, tai atskirų jos narių vėlavimai ar praleidimai įtakoja visą grupės procesą.

Konfidencialumas grupinėje terapijoje labai svarbus. Lankydami grupę, žmonės įsipareigoja nepasakoti niekam apie kitus grupės narius. Grupėje priimta kreiptis vieni į kitus vardais ir nebūtina atskleisti apie save konfidencialios asmeninės informacijos. (darbovietės, pavardžių ir kitų asmeninių detalių). Svarbu būti atviriems apie savo jausmus ir išgyvenimus tiek, kiek jaučiatės saugūs. Kad atsirastų grupės narių pasitikėjimas vieni kitais ir grupės terapeutu turi praeiti pakankamai laiko - tai laipsniškas procesas. Todėl negalima apie grupinės terapijos efektyvumą spręsti iš pirmų užsiėmimų. Praktika rodo, kad tik po pusės metų žmonės pradeda grupėje jautis saugiau ir tampa atviresni. O pokyčiai tampa pastebimi ir stabilūs po dviejų metų ir ilgesnės grupinės terapijos.

Viena iš sąlygų padedančių sukuri saugią atmosferą grupinėje terapijoje yra tai, kad dalyvaujantys žmonės turėtų būti nepažįstami tarpusavyje ir lankydami grupę įsipareigotų nepalaikyti jokių santykių už grupės ribų. Jeigu pirmą kartą atėję į grupę atsitiktinai sutinkate savo pažįstamą, bendradarbį, kaimyną ar giminaitį, būtina apie tai iš karto pasakyti grupėje ir su terapeutu aptarti ar tai netrukdys lankyti tą grupę.

Grupės pabaiga labai svarbi grupinės terapijos proceso dalis. Todėl jeigu ruošiatės užbaigti terapiją, pasakykite grupėje apie tai ne mažiau kaip prieš mėnesį ir suteikite sau laiko aptarti visą buvusį procesą, įvertinti pasiekimus ir trūkumus, bei atsisveikinti su grupe.

Šeimos konsultavimas

Tai vienas ar daugiau šeimos (ar kelių jos narių) pokalbiai su psichologu, psichoterapeutu, psichiatru, kuriuose aptariama konkreti šeimai iškilusi problema.Tai gali būti partnerių tarpusavio santykių, vaikų ir tėvų santykių problemos, vieno šeimos nario liga ar situacijos reikalaujančios sprendimo. Konsultacijos metu siekiama išgirsti objektyvią specialisto nuomonę, bei gauti patarimą. Kartais problemų analizei ir sprendimams rekomenduojamos kelios konsultacijos.

Tėvų konsultavimas

Vaikų elgesys neretai kelia rūpesčių tėvams. Dažnai užtenka geriau suprasti vaiko emocinius poreikius, pakeisti auklėjimo stilių, išmokti stebėti ir analizuoti šeimos procesus ir vaiko elgesys keičiasi. Specialistas padeda tėvams geriau atlikti tėvų vaidmenį, išsaugoti ir sustiprinti ryšį su augančiais vaikais.

Šeimos psichoterapija

Dažniausiai paskiriama po konsultacijos, jeigu paaiškėja, kad šeima yra krizėje, o stiprios emocijos trukdo diskutuoti bei priimti sprendimus. Psichoterapijos tikslas yra atstatyti arba pagerinti šeimos narių gebėjimus sėkmingiau išgyventi krizę.
Psichoterapijoje gali dalyvauti partneriai ar sutuoktiniai, tėvai su vaikais arba išplėstinė šeima – sutuoktiniai, vaikai, seneliai.

Kada verta ieškoti šeimos konsultacijos ar šeimos psichoterapijos?

Kartais žmonės įklimpsta šeimos problemose ir sukasi nesibaigiančiame ydingame rate, niekaip negalėdami jų išspręsti.
Tai gali būti pasikartojantys ginčai, barniai ar tyla už kurios slepiasi neišsakyti konfliktai. Vienas iš partnerių gali nuolat jaustis blogai to neišsakydams ar nerodydamas, kai tuo tarpu kitam atrodo, kad šeimoje viskas gerai. Visais atvejais - tai uždelsto veikimo bomba, kuri kada nors gręsia sprogimu. Sprogimai dažniausiai vyksta krizės laikotarpiais.
Visos šeimos ar kartu gyvenančios poros išgyvena dėsningas su amžiumi susijusias krizes.
Kai kurias šeimas krizės ištinka dėl patirto didelio streso: susirgus kuriam nors šeimos nariui, po nelaimingo atsitikimo ar traumų, po artimų žmonių, turto ar vilčių praradimų.
Krizėse slypi ir pavojai, ir galimybės. Tai laikotarpiai, kuriuose kažkas keičiasi, ir tai iš partnerių reikalauja pristaikyti prie pokyčių, keisti save ir santykius. Paradoksalu, bet kai kurie žmonės, mėgindami išvengti pasikeitimų, keičia partnerius. Deja, tai nepadeda išvengti krizių.

Dėsningos šeimyninio gyvenimo krizės

Santuokoje dažniausiai pirmieji metai būna laimingiausi, 2-7-aisiais metais pasitenkinimas mažėja. Pora turi išmokti derinti intymumą ir autonomiją, o tai reiškia - duoti kitam, išliekant savimi.
Vyrų ir moterų vystymasis vyksta netolygiai. Tarp 35 ir 45m. jų tikslai išsiskiria labiausiai, t.y moterys tolsta nuo šeimos ir siekia saviraiškos visuomenėje, o vyrai priešingai - atsisuka į šeimą ir ieško didesnio artumo. Tokiu atveju, šeimyninės krizės neišvengiamos. Kai kurios šeimos šių krizių metu pasiekia geresnę integraciją, pradeda geriau suprasti vieni kitus ir atranda tikrą intymumą. Kitos išsiskiria arba lieka formaliai susituokę, gyvendami nepatenkintą gyvenimą arba ieškodami poreikių patenkinimo už šeimos ribų. Pastaruoju atveju sunku pasiekti tikrą intymumą.
Jeigu ši krizė neįveikiama, žmonės išgyvena nusivylimą ir rezignaciją, palaipsniui praranda saugumą ir paramą: tėvai suvaikėja, vaikai tampa svetimi, sutuoktinis "išauga" arba palieka, karjera tampa tik darbu, įvykiai suvokiami kaip išdavystė ir pan.. Jei krizė sėkmingai įveikiama, tai gali būti geriausi gyvenimo metai. Partneriai supranta, kad niekas negali jų suprasti taip gerai, kaip jie supranta vienas kitą, vaikai atleidžia už vaikystės skriaudas, nuoskaudas ir gali ramiai palikti tėvų namus be baimės ir kaltės. Draugai tampa svarbesni negu bet kada, bet lygiai taip pat vertinamas privatumas. Gali atsirasti nauja šiluma ir branda, ramybė, susitaikymas.

Traumų ir praradimų įtaka šeimos gyvenimui

Nelaimingi atsitikimai, šeimos nario liga ar mirtis, turto praradimai, darbo netekimas ar materialinių sąlygų pablogėjimas - visa tai yra sunkūs išbandymai šeimyniniam gyvenimui. Tai yra situacinės krizės, kurios tvirtas šeimas suvienija; kitoms sukelia nutolimą ar net skyrybų grėsmę. Tai priklauso nuo šeimos ir atskirų šeimos narių gebėjimų išgyventi netektis. Kiekviena netektis ar netekties grėsmė sukelia dėsningus išgyvenimus, kuriuos galima suskirstyti į tokias stadijas:

Neigimas – „ne, to negali būti". Kurį laiką mėginama nepripažinti realybės, nekalbėti apie kylančias problemas. Kartais atsiranda paslaptys tarp atskirų šeimos narių, lyg ir stengiantis kitus apsaugoti nuo traumos. Šeimoje atsiranda tema, apie kurią vengiama kalbėti.

Pyktis –„kodėl mūsų šeimoje taip atsitiko?" Šiuo laikotarpiu kyla pavojus ieškoti atpirkimo ožio, prasideda kaltinimai vieni kitiems. Kartais jie atvirai išsakomi. Dar blogiau, kai kaltinimai nėra išsakomi ir kuris nors šeimos narys nešioja juos savyje. Tai pleištas į šeimos santykius. Prasideda tolimas, susvetinėjimas, kaupiasi pykčio debesys, šeimos nariai atsitveria tylos ir nebendravimo siena. Kartais, stengdamiesi kontroliuoti savo pyktį, jie visą energiją nukreipia į vieną kokią nors veiklą: darbą, hobį, labdarą, religiją. Tai tampa pagrindiniu dėmesio objektu, tokiu būdu ignoruojant kitų šeimos narių poreikius.

Derybos – „taip, mus ištiko bėda, bet gal mes galime rasti išeitį". Šioje stadijoje, jeigu šeimos nariai gali kalbėtis, diskutuoti, ieškoti kompromisų, kartais pykti, bet ir atleisti, šeima pereina į sekančią išgyvenimų stadiją. Tačiau jeigu nėra erdvės pokalbiui ir kompromisams, šeima gali „užstrigti" pykčio stadijoje.

Depresija – „labai liūdna, kad mums taip atsitiko". Tai yra netekties pripažinimas. Šiame laikotarpyje galioja požiūrio į „pusę stiklinės vandens" principas. Svarbu pripažinti tai, ką šeima prarado, bet ir pamatyti tai, ką ji turi.

Susitaikymas – tikras susitaikymas susijęs su pripažinimu ir atleidimu. Šeimose, kuriose trauma susijusi su vieno jos nario neištikimybe ar neatsakingu elgesiu, turi įvykti faktų ir jausmų pri pažinimas, atsiprašymas ir atleidimas. Gebėjimai pripažinti savo netobulumą, prisiimti atsakomybę už klaidas, atsiprašyti ir atleisti yra labai svarbūs kekvienam žmogui, nes tik taip galime gyventi taikoje su savimi ir su kitais.